Apžvalga: Vaikystė yra Linklaterio šedevras
vaikystės filmų apžvalgų TOP 10' data-image-caption='' data-medium-file='img/reviews/62/review-boyhood-is-linklater-s-masterpiece.jpg?w=300' data-large-file='img/reviews /62/review-boyhood-is-linklater-s-masterpiece.jpg?w=901' /> Stebėdamas paskutinius „Boyhood“ ritinius (sceną, kai 18-metis Masonas kraunasi savo daiktus ir ruošiasi palikti mamą studijuoti koledže), pamačiau priešais mane sėdinčią vidutinio amžiaus damą, besišluosčiusią. jos ašaros. Po kelių akimirkų aš dariau tą patį. Mums abiems skaudėjo širdį toje pačioje scenoje, nors dėl skirtingų priežasčių. Ir štai kas stulbinamai stebuklinga berniukystėje. Nesvarbu, ar esate kažkieno sūnus, dukra, mama, tėvas, brolis ar sesuo. Žiūrėdami filmą iš pasirinktos perspektyvos, būsite paveikti, net pasikeitę.
Filmuotas 12 metų iš eilės, „Boyhood“ yra ilgiausiai nufilmuotas filmas kino istorijoje. O rezultatai, švelniai tariant, stebuklingi. Matote, kad visi pagrindiniai veikėjai sensta prieš jūsų akis per 3 valandas. (Ne tai, ką esate įpratę matyti filmuose, kur vaikas aktorius įdarbinamas, kad vaidintų jaunesnįjį herojų. Čia tiek jaunesnį, tiek vyresnįjį vaidina tas pats aktorius (-ai)) Tiesą sakant, bet koks žodžių kiekis bus nesugeba apibūdinti vaikystės grožio, švelnumo ir epiškumo. Filmas yra toks įmantrus savo dizainu ir toks sklandus perteikimas, kad jums gali tekti nuolat priminti, kad tai, ką žiūrite, yra išgalvotas šeimos gyvenimas, užfiksuotas kine, o ne pati gyvenimo tikrovė po kurio laiko.
Vaikystė pasakoja istoriją apie šeimą, kurios jauniausias narys Meisonas (Ellar Coltrane) yra pagrindinis veikėjas (jam 6 metai, kai istorija prasideda, o 18 metų, kai ji baigiasi), nors filmas yra ne tik apie jį. Filmas taip pat apie jo seserį, kuriai pačiai nuo 8 iki 20. Taip pat apie jo mamą Oliviją (Patricia Arquette) ir jos kovas su karjera, vyrais ir dviejų vaikų auginimu. Galiausiai, tai taip pat apie jo tėvą (Ethaną Hawke'ą), kuris išsiskyrė su mama ir karts nuo karto atvyksta smagiai praleisti laiką su juo ir jo seserimi.
Geriausias vaikystės bruožas yra tai, kad grožis, džiaugsmas ir emocijos atsiranda iš įprasto žmonių gyvenimo. Žavu matyti, kaip nuo scenos iki scenos keičiasi personažų fiziškumas ir jų mados, šukuosenos, muzikos skonis ir apskritai požiūris į gyvenimą.
Nesvarbu, kurioje šalyje, mieste ar kaimynystėje užaugote, jūs asocijuojatės su Meisonu, jo akių žiburiu ir nesuskaičiuojamomis viltimis bei svajonėmis jose, kurių nesugadino jį supančio pasaulio cinizmas. Nors Masonui tampant suaugusiu, jūs suprantate, kad jis skiriasi nuo daugelio savo amžiaus jaunų suaugusiųjų. Jis neleidžia aplinkiniam cinizmui paveikti jo pasaulėžiūrą. Kaip pasakė jo draugė paauglė, tu esi keista. Daugelis iš mūsų bandys pabėgti nuo tos tapatybės. Bet ne Meisonas. Mokytojas jį perspėja, kad aistra fotografijai jo niekur nenuves. Daugelis iš mūsų paisys patarimų ir nusileis. Bet ne Meisonas. Jis nusprendžia sekti savo širdimi. Galbūt tai yra didžiausia vaikystės gyvenimo pamoka: neleiskite aplinkiniam pasauliui paveikti sapnų, kuriuos matėte vaikystėje, vaikystėje ar mergaite.
Tačiau tai pasakę neverskite savęs manyti, kad vaikystė yra tik jauno berniuko svajonės ir ambicijos. Tai daug daugiau nei tai. Vaikystė taip pat maloniai primena praėjusius nevaržomo džiaugsmo, nepajudinamo optimizmo ir burbuliuojančio nekaltumo metus, kai gyvenome laisvą gyvenimą, nesugadintą pareigų ir rūpesčių, kurie kankina pilnametystę. Tikėkite ar ne, vaikystė taip pat yra susijusi su tėvyste, kaip apie vaikystę. Jei ką, tai tėvams gali būti katarsiškesnė šio filmo peržiūra. Matyti, kaip jūsų vaikas auga, suklumpa, tada atsikelia, o galiausiai – matyti, kaip jis iškeliauja į savo kelionę, gali būti ir skausminga, ir didžiuotis. Galų gale, „Boyhood“ yra apie augimą: ar tai būtų vaikas, augantis ir tapęs suaugusiu, ar tėvai, augantys tam, kad patenkintų vaikų poreikius ir atvirkščiai.
Kadangi „Boyhood“ apima tiek daug gyvenimo spektrų, dera, kad tai buvo filmas su daugybe emocijų. Taigi, tai paveikia vieną akimirką, o pakylėja jau kitą; vieną akimirką liūdna, o kitą – juokinga. Viena scena, kurioje tėvas bando paaiškinti savo paauglei dukrai apie seksą ir kontraceptikus, yra ypač linksma. Tada nuostabiai nufilmuotoje scenoje Ostino gatvėse Masonas ir jo mergina nerūpestingai klaidžioja aplinkui, o tada laukia saulėtekio terasoje – scena labai primena „Prieš saulėtekį“. Galiu tęsti ir tęsti, bet tai patirtis, kurią reikia išbandyti iš pirmų lūpų.
Gana akivaizdu, kad režisierius Richardas Linklateris mato save Meisone. Jis išdrįso kurti filmus gana jaunas, nesirūpindamas nei išsilavinimu, nei laipsniu. Esu tikras, kad jis būtų susidūręs su iššūkiais, kurie nėra labai panašūs į Masoną – dirbanti vieniša mama, migruojanti iš vieno miesto į kitą ir atgrasi visuomenė. Ir visame filme yra jo antspaudų, ypač ilguose pokalbiuose, kuriuose jis tapo toks meistriškas – nenuostabu, turint omenyje, kad jo gyvenimo aprašyme yra „Prieš saulėtekį“, „Prieš saulėlydį“ ir „Prieš vidurnaktį“. Nors filmų serijoje „Prieš“ jis fiksuoja laiko akimirkas, atskirtas vienas nuo kito devynerius metus, o „Berniukystėje“ leidžia laikui tekėti per 12 metų. Ir pats laikas pasiteisins šiam filmui, kai po kelerių metų jis bus vadinamas Linklaterio šedevru.
Įvertinimas: 5/5