Apžvalga: „Blogas veganas peržengia negrožinių filmų kūrimo ribas“.

Ar tai tik sutapimas, kad per pastarąsias kelias savaites pasirodė daugybė televizijos laidų ir filmų apie sukčius? Pirmiausia „Išradinėjame Aną“ ir „The Tinder Swindler“, paskui „The DropOut“, o dabar „Bad Vegan“. Manau, kad tai daugiau mūsų laikų ženklas. Žmonės tampa labiau linkę į klaidingus pasakojimus, nesvarbu, ar tai būtų siaučiančios netikros naujienos žiniasklaidoje, ar visa influencerių kultūra. Kadangi socialinė žiniasklaida yra visur, žmonėms tampa beveik neįmanoma atskirti tiesos nuo melo ir informaciją nuo dezinformacijos. Bet jei yra viena grupė žmonių, kuriems patinka šis chaosas, tai sukčiai. Keista, nors sukčiai tikrai yra niekingi, su jais sukurti šou ir filmai dažniausiai yra linksmi, o kartais ir atskleidžiantys. „Blogas veganas“ būtent tai parodo.

„Bad Vegan“ centre yra Sarma Melngailis – gražuolė Ivy League išsilavinimą turinti moteris. Dokumentinis serialas pasakoja apie jos neįtikėtiną kelionę nuo populiarėjančios veganės restorano darbuotojos Niujorke iki bėgančios bėglios. Serialą, kurį pasakoja pats Melngailis, režisuoja Chrisas Smithas – toks patrauklus dokumentinis filmas kaip „Madeleine McCann dingimas“ ir „Fyre“. Per keturias serijas taip pat galime išgirsti iš šeimos narių, draugų ir Melngailio darbuotojai.

Kaip ir keletas kitų „Netflix“ dokumentinių filmų, „Bad Vegan“ atskleidžia istoriją sluoksnis po sluoksnio. Iš pradžių supažindiname su Melngaile ir jos svajone tapti sėkminga restorano darbuotoja. Tada mes sužinome, kaip ji kruopščiai siekė tų svajonių. Po to sužinome, kaip greitai ji tapo miestelio tostu ir pradėjo pasirodyti ant maisto žurnalų viršelių. Jos darbuotojai mums taip pat pasakoja, kaip laimingi jie dirbo jai pirmaisiais šlovės laikais. Bet kaip tik tada, kai atrodė, kad niekas negali sustabdyti Melngailio vaikšto paslaptingame žmoguje. Šis vyras, kurį vėliau pažinome kaip Anthony Strangis, teigia, kad antgamtinė grupė, vadinama šeima, jį palaimino amžinuoju gyvenimu ir neribotomis lėšomis ir turi galių Melngailio mylimą šunį Leoną paversti nemirtingu. Na, o nuo čia viskas darosi vis labiau beprotiška, kas galiausiai Melngailiui kainuoja 1,6 mln. dolerių ir kelis mėnesius kalėjimo.

Apskritai, „Bad Vegan“ patikrina visus žavingo dokumentinio filmo langelius: intriguojanti pagrindinė tema, netikėti posūkiai ir galvą laužantis finalas. Tačiau didžiausias dokumentinių filmų pasiekimas gali būti tai, kaip jis peržengia negrožinio filmo kūrimo ribas. Tai pirmas kartas, kai matau negrožinės literatūros serialą ar filmą, kuriame naudojama filmų kūrimo technika, žinoma kaip nepatikimas pasakotojas. Smagu, kad „Bad Vegan“ viduryje yra beveik į „Flight Club“ panašus momentas (SPOILERIS: „Tyler-Durden-neegzistuoja-moment“). Galima teigti, kad net paskutinėmis keliomis dokumentikos minutėmis bandoma perteikti mintį, kad nereikia tikėti viskuo, ką ką tik matai ir girdėjai. Kodėl? Na, nes Sarma Melngailis galėtų būti nepatikimas pasakotojas.

„Blogas veganas“ taip pat įspūdingas yra tai, kad jis niekada nemėgina šlovinti sukčių ar sukčių. Kai kurie dokumentiniai filmai bando pavaizduoti grifterį kaip genijų. Laimei, „Blogas veganas“ vaizduoja Strangį kaip gudrų ir piktą, o tai akivaizdu. Tiesa, Melngailio įvaizdis spektaklyje yra sudėtingesnis. Iš pradžių galite jausti jai simpatiją, bet pasirodymo pabaigoje nesate dėl jos tikras. Ar ji žaidė, ar ji vaidina mus? Dėl šios priežasties „Bad Vegan“ pakyla virš įprastų tokio pobūdžio dokumentinių filmų – tų, kurie pateikia visus atsakymus ant lėkštelės. Pabaigoje iškyla svarbus klausimas: ar visiškai tikite Sarma Melngaila? Ir tai verčia jus suabejoti savo patiklumu.

Įvertinimas: 4/5